Vaižganto Laiškai Klimams: laiškas kaip autobiografija

Gitana Vanagaitė

Santrauka


Leidėjų sprendimas spausdinti privačią Vaižganto korespondenciją Klimams ir Lesauskiams vienoje knygoje, nepateikiant antrosios pusės laiškų, leidžia pastarąją skaityti ne kaip dialoginio pobūdžio susirašinėjimą, o kaip vientisą tekstą. Tiesa, savo grafine raiška šis tekstas yra suskaidytas nuolat kartojamų kreipinių, parašo ir epistolikai svarbių laiko bei vietos nuorodų. Tačiau dažnos retrospekcinės įterptys, dėmesys vidinei plotmei tarsi naikina matomą laiškų atskirumą, į pirmą vietą iškeldamos tapsmo šiandieniu Vaižgantu istoriją, kuri yra autobiografijos pagrindas. Į vieną leidinį surinkti Vaižganto laiškai, iš jų susidėliojanti autobiografija, steigia naują tikrovę, kurios pavieniai laiškai neturėjo. Šioje naujoje tikrovėje besirandanti prasmė taip pat yra naujas įvykis, kurio interpretacija remiasi Hanso Georgo Gadamerio aprašyta klausimo–atsakymo dialektika, apimančia autoriaus žodžius ir skaitytojo įžvalgas.

Laiškai Klimams priklauso referenciniams žanrams, tačiau juose pasakojama vidinė istorija nugali šią referenciją, sukurdama atskirą pasaulį, kuris yra, pasak H. G. Gadamerio, tik besireiškiančiame žodyje. Jo supratimas grąžina prie hermeneutinio rato, kuriame laiškas ir autobiografija yra tik priemonės naujam Vaižganto ir jau šiandienio skaitytojo dialogui.

Esminiai žodžiai: Vaižgantas, laiškas, Petras Klimas, autobiografija, dialogas, referencija.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/alc.2014.13


Visas tekstas:

PDF