Laiškai iš tremties – ryšių, ilgesio ir prisirišimo prie tradicijos simbolis

Monika Pokorska - Iwaniuk

Santrauka


Laiškai iš tremties, parašyti tremtinių iš Lietuvos, deportuotų į Sibirą Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu, – ypatinga bendravimo ir ryšio su pasauliu forma. Itin ribotos galimybės siųsti laiškus ir gauti atsakymus į juos nenumalšino šio epistolografinio judėjimo, maža to, kiekvienas laiškas dėl savo nepakartojamo ir unikalaus pobūdžio šiandien yra vienintelis istorinis įrodymas, atkleidžiantis tremties stalinistiniu laikotarpiu tikrovę.

Suprantama, jog ypatingas šios epistolografinės raštijos pobūdis išskiria ją iš kitų tokio tipo dokumentų, be to, jai būdingos ir savitos atsiradimo aplinkybės. Laiškų forma, turinys, siuntėjas ir gavėjas, komunikavimo būdai bei galimybės yra išskirtiniai, didele dalimi nulemti aplinkybių, kuriomis jie buvo parašyti. Galimybės ir būdai rašyti ir siųsti laiškus priklausė nuo vietos ir laiko, kuriuo jie buvo parašyti, kintančių politinių ir ekonominių sąlygų. Ši laiškų rūšis Lietuvoje kol kas nėra sulaukusi tyrinėjimų, nėra išleistas ir tokių laiškų rinkinys. Išsami laiškų analizė ir chronologinės jų sekos sudarymas neabejotinai praturtintų lietuviškąją atsiminimų literatūrą. Šio sumanymo svarbą liudija ir faktas, kad beveik kiekviename tremties atsiminimų rinkinyje yra cituojami ištisi laiškai arba jų ištraukos, pabrėžiama jų reikšmė tūkstančių ištremtųjų gyvenimams, o svarbiausia, tokie laiškai tampa autentišku, patikimu ir nesuklastotu dokumentu, turinčiu asmeninę ir didelę dokumentinę ir istorinę vertę.

Esminiai žodžiai: laiškai iš tremties, tremties ir lagerio lietuvių literatūra, trėmimas, laiškų siuntėjas ir gavėjas, atsiminimai, komunikavimo būdai, kultūrinis tapatumas.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/alc.2014.18


Visas tekstas:

PDF