Įvadinis žodis

Nijolė Vaičiulėnaitė - Kašelionienė

Santrauka


Šis mokslo darbų numeris skirtas epistoliniams tyrimams kaip lyginamųjų literatūros studijų objektui. Laiškas tokiu atveju domina pačia įvairiausia prasme.

Laiškas, kaip viena seniausių komunikacijos priemonių, nuolat keitęs savo formą, pavidalą, pristatymo būdą, tebegyvuoja iki mūsų dienų; dalykinio ir emocinio turinio, asmeninis ir kolektyvinis, intymus ir viešas, autentiškas ir fiktyvus, išsiųstas ir neišsiųstas, parašytas ir neparašytas... Skirtingos laiško formos iki šiol traukia kalbininkų, literatūrologų ir kultūrologų dėmesį. Jau Antikoje buvo žinomas laiškų rašymo menas, Renesanso laikais tapęs menu ir mokslu, dėstomu Europos mokyklose ir universitetuose, tarp kurių – ir Vilniaus akademija. Vėlesnių epochų patirtis ne mažiau įdomi, ypač Apšvietos epochos, kuri vadinama epistolinio žanro, laiškų romanų aukso amžiumi. Laiškas yra iškalbus epochos kultūros dokumentas, kurį galima tirti įvairiais būdais: istoriškai, pasitelkus įvairias klasifikacijas ir teorijas.

Laiško tema Lietuvoje dar nedaug tyrinėta. Neveltui manyta, kad ji gali sudominti ir kitų šalių tyrėjus – leidinyje dominuoja užsienio autorių darbai. Galime drąsiai teigti, kad skelbiama tematika ir problematika atliepia šiuolaikines filosofines ir literatūrines tendencijas. Akivaizdu, kad šiandien, plintant kultūros studijoms, grįžtama prie autoriaus. Kaip žinia, struktūralizmas buvo pranešęs apie jo mirtį, tačiau feminizmo ir postkolonializmo judėjimai autorių prikėlė. Kelis pastaruosius dešimtmečius literatūrologų žvilgsniai krypsta į vadinamuosius periferinius žanrus – autobiografijas, dienoraščius, laiškus.

Šiandien epistoliniais tyrimais užsiima ir kultūrologai, ir literatūrologai. Tai populiarina epistolinį rašymą, jo interpretacijas. XXI amžiuje plinta elektroninė korespondencija, laiškai virsta e-mailais, SMS žinutėmis. Kuriama elektroninė literatūra, kuri yra kitokia nei tradicinė. Naujos technologijos meta iššūkį klasikinei epistolografijai.

Skelbiama problematika platesnė negu žanro raida ir jo dabartis. Epistolinio žanro tyrinėjimai aprėpia platų klausimų spektrą, kuris atsispindi publikuojamuose straipsniuose. Juos galima regėti kaip tam tikrą konstruojamą visetą su įvadiniu klausimu „kam iš tiesų skiriamas rašomas laiškas“, liečiant tapatybės konstravimo ir adresatų reprezentacijos problematiką (Alain Montandon), laiškui būdingas įvairaus pobūdžio klastotes: adresanto, turinio, adresato (Jurgita Ivanauskaitė), svarstant epistolikos paratekstualumą (Vytautas Martinkus), Hanso Georgo Gadamerio aprašytą klausimo-atsakymo dialektiką, apimančią autoriaus žodžius ir skaitytojo įžvalgas (Gitana Vanagaitė) bei skaitmeninių laiškų kuriamą ypatingą santykį su skaitytoju (Heidi Toelle, Anna Maroń). Žanriniu-funkciniu požiūriu laiškai traktuojami kaip autobiografija arba epistolinės autobiografijos požanris (Gabija Bankauskaitė-Sereikienė ir Karolina Statkevičiūtė), atskleidžiamos epistolinio žanro transformacijos literatūroje (rusų lyrikoje jas išryškina Irina Fadeeva), nagrinėjamas epistolinis eilėraštis modernistinėje lietuvių ir lenkų poezijoje (Beata Kalęba), svarstomas požiūris į elektroninius laiškus, elektroninių laiškų romano žanras (Heidi Toelle, Iva Pleše). Be to, pažymima rašytojų naudojamų laiško formų įvairovė kūriniuose: stilizuoti laiškai, monologai, kvazi laiškai, žinutės (Iwona Wróbel); iškeliamos kompozicinė ir siužetinė laiško funkcijos romane (Galina Romanova), aptariamas anoniminio laiško statusas postkolonijinėse interpretacijose (Oksana Weretiuk). Kreipiant žvilgsnį nuo teksto į kontekstą, Peggy Karpouzou tiria ryšį tarp to paties rašytojo kelionės laiškų ir jo grožinių kūrinių graikų literatūroje, o Mariam Miresashvili ir Nana Gaprindashvili siūlo traktuoti gruzinų rašytojų laiškus ir kaip vidinio autoriaus pasaulio dokumentus, ir kaip istorinius šaltinius, atveriančius epochos kultūrinį-socialinį kontekstą. Istoriniu požiūriu ilgą laiką laiškas buvo reikšmingas savo edukacine funkcija, formuojančia tam tikrą išsilavinimo lygį; Christiane Montandon šią funkciją suaktualina, išryškindama epistolinių modelių ir epistolinės veiklos formų privalumus šiandieninėse prancūzų mokymo įstaigose. Ne vienam tyrėjui laiškas atrodo svarbus kaip steigiantis epistolinio bendravimo modelius, mezgantis epistolinę bičiulystę su išeiviais arba tremtiniais (Ilona Čiužauskaitė, Manfredas Žvirgždas, Monika Pokorska-Iwaniuk). Tuo tarpu epistolinis bendravimas tarp skirtingų tautų ir kultūrų atstovų įveda komparatyviniams tyrimams itin svarbų Kito matmenį ir su tuo susijusią stereotipų bei įvaizdžių problematiką, keliamą Barbaros Ludwiczak, Irynos Pupurs bei šio įvado autorės straipsniuose.

Leidinyje skelbiami epistoliniai tyrimai nenustatė žanro mirties, o tik pažymėjo tradicinių formų virsmą moderniomis, o taip pat laiško funkcijų raidą ir kaitą. Vykdant tyrinėjimus tarptautiniu lygiu, laiškas tampa bendravimo instrumentu, gebančiu megzti tarpkultūrinį dialogą.