Teksto klastotės: laiškas lietuvių ir suomių istoriniame romane

Jurgita Ivanauskaitė

Santrauka


Laiškas istoriniame romane galėtų būti priskiriamas slaptai (dažniausiai – fikcinei) subjektyvistinei istoriografijai. Labai svarbi ir savo raiška komplikuota yra laiško kaip tekstinės nuorodos funkcija istoriniame romane: laiške lengva suderinti realius ir fiktyvius dalykus, bet sunku juos atpažinti / atskirti. Laiškui būdingos įvairaus pobūdžio klastotės1: adresanto, turinio, adresato. Iš šiuolaikinio romano – istoriografinės metafikcijos – keleto referencinio modelio nuorodų tipų laiškas sietinas su dvejomis: tekstualizuota ekstratekstine ir hermeneutine. Pirmuoju atveju remiamasi empirine realybe, arba, anot Rimanto Glinskio, „faktiškuoju dėmeniu“

(Glinskis, 2006, 33), o antruoju pabrėžiamos fiktyvaus laiško turinio sąsajos su realia skaitytojo patirtimi, arba „prisipažinimų, jausmų atskleidimu“, taigi emociniu-prasminiu dėmeniu.

Esminiai žodžiai: laiškas-tekstinė nuoroda, laiškas-įterptos naracijos elementas, tekstualizuota ekstratekstinė nuoroda, hermeneutinė nuoroda, laiškas - autonomiškas diskursas kūrinyje.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/alc.2014.03


Visas tekstas:

PDF