Muzika Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Žodžio kūryboje – tiltas ar patiltė?

Rūta Brūzgienė

Santrauka


Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba yra įdomi ir originali savo sinesteziniu menų sąveikų suvokimu. Ypač plačiai tyrinėtas jo dailės kūrinių muzikalumas, muzikos kūrinių tapybiškumas, jų neoromantinės ir simbolistinės tendencijos, kiti aspektai (pagoniškosios kultūros elementų raiška, fantastiškumas, misticizmas, archetipiniai kodai ir t. t.). Tačiau Čiurlionio žodinė kūryba, be Laiškų Sofijai, nėra plačiau nagrinėta. Mokslinėje literatūroje aptariama jo žodinės kūrybos vaizdinių simbolika (Nida Gaidauskienė ir kt.), atkreipiamas dėmesys į tekstų muzikalumą, jų formą, menų sąveikos ypatybes (Vytautas Landsbergis: „Čiurlionis rašydamas mato plastiškai, o formuoja pagal muziką“), bet jo literatūrinių tekstų muzikalumo specifika nėra plačiau analizuota. Straipsnyje siekiama pasiaiškinti, koks yra Čiurlionio tekstų muzikalumo pobūdis ir kaip juose pasireiškia sinestezija. Darbe remiamasi Wernerio Wolfo, Vytauto Landsbergio, Salomėjos Jastrumskytės, Nidos Gaidauskienės, Vladimiro Karbusickio, Viktoro Bobrovskio ir kt. veikalais, naudojamasi komparatyvine metodologija.

Esminiai žodžiai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, literatūriniai tekstai, Žodžio kūryba, intermedialumas, muzika, literatūra, sinestezija, forma.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/alc.2017.2


Visas tekstas:

PDF