Per lūžtantį tiltą: Lietuvos SSR rašytojų sąjungos ir SSRS rašytojų sąjungos skyrybos 1989 metais

Vytautas Martinkus

Santrauka


Straipsnyje aptariama besikeičianti lietuvių literatūros autorių kultūrinė politinė situacija Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metais. Sovietinės priklausomybės laikais viešai savo kūrybą skelbiantys ir okupacinei valdžiai „lojalūs“ literatai būdavo kviečiami tapti Lietuvos SSR „tarybinių rašytojų“ sąjungos nariais ir dalyvauti šios organizacijos veikloje. Šis profesinis socialinis rašytojų susivienijimas buvo „sąjunginės“ SSSR rašytojų sąjungos padalinys. Prasidėjusi pertvarka (perestrojka) Sovietų Sąjungoje ir tautinis Sąjūdis Lietuvoje tapo prielaidomis lietuvių rašytojams pradėti galvoti apie savarankišką, nuo Maskvos politinių institucijų nepriklausomą, profesinį susivienijimą. Jo provaizdžiu tapo tarpukario Lietuvoje veikusi Lietuvių rašytojų draugija ir kitos Vakarų Europos šalyse nuo XIX a. steigiamos rašytojų bendrijos.

Parengus Lietuvos rašytojų sąjungos įstatų projektą ir patvirtinus jį 1989 m. birželio 7 d. įvykusiame rašytojų suvažiavime, buvo pertvarkyti teisiniai organizacijos, pavadintos Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS), pagrindai. Juridiškai bei politiškai LRS atskirta nuo TSRS rašytojų sąjungos. Tai įvyko 1989 metų viduryje, dar neatkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybės. Realus organizacijų skyrybų procesas vyko 1989 m. rudenį. Išvadose teigiama, kad aptartas LRS savarankiškumas tapo realus tiek dėl palankių perestrojkos ir Sąjūdžio veiksnių, artėjančio Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tiek ir dėl asmeninių ano meto Lietuvos rašytojų pastangų, išskirtinių moralinių įsipareigojimų.

Esminiai žodžiai: rašytojų organizacija, įstatai, Sąjūdis, būsena, moralinis imperatyvas.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/alc.2017.8


Visas tekstas:

PDF