Dereko Walcotto Sapnas ant Beždžionės kalno (1967): kultūras sujungianti pjesė ir Karibų kreolų poetikos pirmtakė

Angelica Fei

Santrauka


Sapnas ant Beždžionės kalno (1967), vienas iš Dereko Walcotto teatro šedevrų, yra modelis par excellence to, ką jis apibrėžia kaip „mulatų stilius“, kuriame susilieja skirtingi teatro metodai ir patirtys. Pjesę įkvėpė vietos ir žmonės, dramaturgui gerai pažįstami iš Karibuose praleistos vaikystės. Dramoje taip pat atpažįstama Nō ir Kabuki teatro įtaka. Joje taip pat nesunku rasti nuorodų į gospelio istoriją, Georgo Büchnera’os ir Augusto Strindbergo tekstus, Miguelį de Cervantesą ar ankstyvąjį Federico García Lorca teatrą. O pagrindinis veikėjas primena Henriko Ibseno Perą Giuntą (1867) ar Eugene O’Neillo Imperatorių Džonsą (1920). Straipsnio tikslas yra parodyti Walcotto pjesės sąsajas su po beveik 20 metų trijų Martinikos autorių, Jeano Bernabé, Patricko Chamoiseau ir Raphäelio Confianto, parašytu manifestu Éloge de la créolité (1989), ypač prisidėjusiu prie kreolų sąvokos ir kreolizacijos sklaidos. Manifesto analizė leidžia kreolų idėją išplėsti ir pritaikyti visiems Walcotto kūriniams.

Esminiai žodžiai: Derekas Walcottas, kreolizacija, Patrickas Chamoiseau, karibų teatras.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/alc.2017.11


Visas tekstas:

PDF (English)